Skaitydamas Luko pasakojimą apie Sauliaus tarsiečio patirtį prie Damasko vartų, skaitytojas dažnai prieš akis regi Michelangelo Merisi, vadinto Caravaggio, drobę, kurią gali pamatyti Romos Maria del Popolo bažnyčios lankytojai. Pagrindinis paveikslo, nutapyto 1600-1601 m., veikėjas, kaip būtų galima tikėtis, yra ne tas, kuris vėliau taps tautų apaštalu, ir net ne prisikėlęs Kristus (paveiksle jo išvis nėra), o arklys, nuo kurio neva nukrito keliaujantis Saulius. Neva, nes mažai tikėtina, kad Saulius savo kelionėje jojo arkliu. Bent jau Apaštalų darbų knygos autorius apie tai neužsimena. Gyvulys ir po juo gulintis jaunuolis yra apgaubti šviesos, sklindančios iš dangaus, o visa scena vyksta tamsoje, nors Lukas aiškiai sako, kad tai nutiko patį vidudienį. Atrodo, kad italų dailininko meninis požiūris, kurį turi teisę turėti kiekvienas menininkas, smarkiai darė įtaką mūsų požiūriui į Damasko įvykį.
Apie nutikimą prie Damasko vartų pasakojama trijose Apaštalų darbų knygos vietose. Apd 9,1-9 pateikiamas aprašymas yra plačiausias. Siauresni pasakojimai yra Pauliaus kalbose: pirmoji jų skirta šventykloje susirinkusiems žydams (plg. 22,1-21), antroji buvo pasakyta karaliui Agripai II, jo seseriai Berenikei, valdytojui Festui ir kitiems Cezarėjos didikams (plg. 26,1-23). Nors pagrindinė šių pasakojimų žinia yra ta pati, egzegetai atskleidžia jų skirtumus. Gilinantis į šiuos skirtumus aiškėja, kad juose nėra tarpusavio prieštaravimų, bet pasakojimo žinia pabrėžiama skirtingomis sąvokomis. Tačiau sielovadinėje praktikoje ir katechezėje Damasko įvykio žinia neretai supaprastinama, o tai gali sąlygoti klaidingą homilijos ar katechezės adresatų suvokimą. Todėl šv. Pauliaus metais verta iškelti klausimus, kurie gali būti esminiai sielovadai ir katechezei. Ar įvykis prie Damasko vartų buvo, kaip yra manoma, Pauliaus atsivertimas, ar veikiau pašaukimas? Koks buvo ateities tautų apaštalo susitikimo su prisikėlusiu Kristumi pobūdis? Ar tai buvo tikras Kristaus apsireiškimas, ar galbūt ekstazinis regėjimas, vadinasi, antgamtinė vizija? Ar iš tiesų, kaip dažnai teigiama daugelyje publikacijų, po šio įvykio Sauliaus vardas buvo pakeistas Pauliaus vardu? Ir pagaliau, ką patyrė Pauliaus palydovai? Pirmame aprašyme pasakojama, kad jie girdėjo Pauliui kalbantį balsą, bet nieko nematė (plg. 9,7), antrasis aprašymas tam prieštarauja: „Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso” (22,9). Atsakymų į šiuos klausimus paieška nulems šio pristatymo struktūrą.
Atsivertimas ar pašaukimas?
Sielovadiniuose pasakojimuose apie įvykį prie Damasko paprastai kalbama kaip apie atsivertimą. Galbūt taip yra dėl Caravaggio paveikslo įtakos. Tačiau nekelia jokių abejonių tai, jog pasakojimuose apie šį įvykį gausu pašaukimo istorijos elementų. Todėl yra autorių, kurie labiau linkę kalbėti ne apie Pauliaus atsivertimą, bet apie jo pašaukimą. Apie atsivertimą kalba tokie autoriai kaip J.L. Lilly1, U. Wilckensas2, W. Rakocy3, A. Paciorekas4, E. Hirschas5, H.W. Hollanderis6. Apie pašaukimą linkę kalbėti K. Stendhalis7, J. Gnilka8, C. Dietzfelbingeris9, G. Pani10 ar R. Orłowski11. Gnilka, nors visą savo knygos apie Paulių skyrių vadina „Persekiotojas ir jo pašaukimas”, pagaliau konstatuoja: „Iš tiesų tai nėra pašaukimo istorija. Tai atsivertimo istorija”12. Panašiai ir beveik visi autoriai – pasirinkdami vieną sąvoką, tuo pat metu jie pripažįsta, kad ir kita bent iš dalies yra teisinga13.
Mėginant sistemingai atsakyti į klausimą atsivertimas ar pašaukimas, visų pirma reikia išskirti dvi šio klausimo plotmes: istorinę ir literatūrinę. Pasakojimas apie konkretų istorinį įvykį gali būti įvairiai literatūriškai įrėmintas. Biblijoje ir šalia Biblijos esančioje literatūroje yra pasakojimų ir apie atsivertimus, ir apie pašaukimus. Ir kiekvienas šių pasakojimų paklūsta daugiau ar mažiau apibrėžtai literatūrinei schemai. Būtent ši schema didžiąja dalimi lemia rūšinę pasakojimo klasifikaciją.
Istorinė perspektyva
Jei kalbėdami apie Damasko įvykį, pagrįstai vartojame atsivertimo sąvoką, turime aiškiai apibrėžti, kaip ši sąvoka yra suprantama. Paprastai atsivertimas yra vartojamas viena iš šių reikšmių: (a) ateizmo būsenos atsisakymas dėl tikėjimo ir kažkokios religijos prisiėmimas; (b) vienos religijos pakeitimas kita arba vieno tikėjimo pakeitimas kitu tos pačios religijos rėmuose1; (c) moralinis pasikeitimas, grindžiamas nuodėmės atsisakymu ir prigludimu prie Dievo per Jo įsakymų laikymąsi (pastaroji reikšmė mus labiausiai priartina prie biblinės atsivertimo idėjos, apie kurią netrukus kalbėsime)2; (d) sociologiniame kontekste atsivertimas kartais yra vienos bendruomenės palikimas dėl kitos.
Biblinėje perspektyvoje atsivertimo idėja sutelkiama sąvokose tešûbâ (liet. sugrįžimas, atsivertimas) ir metanoia (liet. mąstymo pakeitimas, atsivertimas). Kalbėdamas apie Paulių, W. Jamesas suformulavo atsivertimo apibrėžimą, kuri biblistikoje gyvuoja nuo 1961 m. – tai procesas, kurio dėka asmuo, kovojantis su kaltės ir menkumo jausmu, tampa asmeniu, turinčiu stiprų buvimo teisingame kalyje suvokimą, vidujai integruotu asmeniu dėl religinių veiksnių3. Ar šiandien gali būti laikomasi tokio apibrėžimo? Detali biblinių tekstų, atskleidžiančių skaitytojams Pauliaus gyvenimą ir veiklą, analizė leidžia daryti išvadą, kad tik kai kurios sąvokos atsivertimas reikšmės gali būti tiesiogiai taikomos įvykiui prie Damasko, ir tai ne visiškai. Kokie argumentai tai patvirtina? Netrukus į tai pažvelgsime.
(a) Paulius neatsisakė ateizmo, kad taptų tikinčiuoju, nes ateizmas kaip Dievo buvimo neigimas filosofiniu pagrindu yra pozityvizmo produktas ir niekaip nebuvo žinomas senovėje. Kai psalmininkas išpažįsta: „Kvailys sau širdyje sako: ‚Dievo nėra’!” (Ps 14,2b), jis nesiremia filosofiniu įsitikinimu, kad Dievo nėra, bet smerkia laikyseną tų, kurie gyvena taip, lyg Dievo nebūtų (lot. Deus non daretur), nes yra įsitikinę, kad Dievas, kurio buvimą pripažįsta, nesidomi žmogaus egzistencija ir už padarytą blogį nenubaus1. Be abejo, senovėje buvo žinomos graikiškos sąvokos atheos (liet. ateistas, kvailys) ir atheotēs (liet. ateizmas, kvailystė), bet jos reiškė santykių su valstybės pripažįstama religija nutraukimą. Šia prasme ateizmu kaltinti ne tik Sokratas ar Aristotelis, bet ir pirmieji krikščionys2. Į Damaską keliaujantis Paulius su visu tikrumu pripažino Dievo egzistavimą ir Jo vardan ėmėsi savo misijos. Jis taip pat nesipriešino valstybės pripažįstamai religijai, nes Palestinos teritorijoje judaizmas buvo pagrindinė religija. Taigi atsivertimas, suprantamas kaip ateizmo atsisakymas ir atsigręžimas į tikėjimą, jokiu būdu negali būti taikomas ateities pagonių apaštalui.
(b) Struktūriniu požiūriu, Paulius neišsižadėjo vienos religijos dėl kitos. Įprastinis Pauliaus atsivertimo vertinimas kaip tėvų religijos, t. y. judaizmo, atsisakymas, kad su pakelta vėliava įsijungtų į krikščionių gretas, yra anachronizmas, nes galutinis Bažnyčios ir sinagogos atsiskyrimas dar nebuvo įvykęs. Įvykis prie Damasko datuojamas 34-35 m., o takoskyra tarp judaizmo ir krikščionybės yra vadinamasis Jeruzalės susirinkimas, numanomai įvykęs apie 50 m.3. Nustatyti įvykio prie Damasko datą padeda informacija, esanti Gal 1-2 sk. Gal 1,18 apaštalas teigia: „Vėliau, po trejų metų, nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų”. Čia pavartotas gr. k. prieveiksmis epeita (liet. vėliau) nurodo pasekmę laike. Tačiau reikia apibrėžti, nuo kokio įvykio Paulius skaičiuoja savo buvimą Jeruzalėje. Yra dvi galimybės: arba Pauliaus atskaitos taškas yra būtent įvykis prie Damasko vartų, arba jo pakartotinis atvykimas į Damaską po kurio laiko, praleisto Arabijoje. Nuo vieno iš šių momentų turėtų būti skaičiuojami minėtieji treji metai. Naujausi chronologiniai tyrimai rodo, kad labiau tikėtina antroji galimybė, t. y. grįžimas iš Arabijos, kuria laikytas nabatiečių kraštas su sostine Petra. Išsami duomenų analizė įrodo, kad ši viešnagė galėjo trukti vos kelis mėnesius, taigi Pauliaus atvykimas į Jeruzalę įvyksta praėjus trejiems metams ir keliems mėnesiams po Damasko įvykio. Kitą kartą apaštalas į Šventąjį miestą atvyko po keturiolikos metų, kaip nurodoma Gal 2,1: „Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę <…>”. Egzegetai kelia klausimą, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojami šie keturiolika metų: ar nuo įvykio prie Damasko, ar nuo pirmojo Pauliaus apsilankymo Jeruzalėje po šio įvykio. Kadangi, kaip jau buvo minėta, prieveiksmis epeita nurodo pasekmę laike ir Pauliaus nuosekliai vartojamas kalbant apie vieną po kito vykusį įvykį, čia gali būti iškelta kita hipotezė. Pauliaus apsilankymas Jeruzalėje po keturiolikos metų gali būti siejamas su vadinamuoju Jeruzalės susirinkimu, kuris yra datuojamas 49, 50 arba 51 m.
Analizuojant turimus duomenis, būtina atsiminti, kaip senovėje buvo skaičiuojamas laikas. Pavyzdžiui, pateikiant kokio nors valdovo valdymo laiką, buvo skaičiuojami taip pat ir nepilni metai – jei sakoma, kad karalius valdė dešimt metų, faktiškai tai gali reikšti devynerius metus ir keletą dienų. Toks pat skaičiavimo būdas atsiskleidžia, kai sakoma, kad Kristus prisikėlė po trijų dienų. Jėzus mirė ant kryžius penktadienio popietę, o pirmadienio rytą jau buvo rastas atviras kapas. Pagal dabartinį laiko skaičiavimą, tai būtų dvi nepilnos dienos. Atsižvelgiant į tokį senovės skaičiavimo būdą, reikia pripažinti, kad įvykis prie Damasko įvyko likus penkiolikai metų iki Jeruzalės susirinkimo, o kadangi krikščionys dar nebuvo atskirti nuo sinagogos, šiuo atveju negalima teigti, kad Paulius vardan krikščionybės atsisakė judaizmo. Taigi atsivertimas negali būti vertinamas kaip vienos religijos pakeitimas kita.
Vis dėlto ne mažiau sunku sutikti su teiginiu, kad Paulius tapo uoliu judaizmo išpažinėju. Jame įvykusi permaina sugriovė fariziejiškus įsitikinimus apie Įstatymo vaidmenį kelyje į išgelbėjimą. Tai, kas buvo fariziejaus viltis, sugriuvo iki pamatų. Apaštalas nesvyruodamas pavadins tai sąšlavomis:
Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu (Fil 3,7-9).
Nauja Pauliaus Įstatymo interpretacija yra labiau nei minimalistinė, ypač teiginys, kad prie krikščionių bendruomenių prisijungiantiems pagonims nereikalingas apipjaustymas. Toks požiūris atrodė radikalus net kai kuriems krikščionims. Nors Paulius iki gyvenimo pabaigos galėjo save laikyti žydu, tačiau įvykis prie Damasko visiškai pakeitė jo turimą Toros suvokimą. Pakeitė jį tiek, kad apskritai sukūrė naujos religijos pavyzdį.
(c) Pauliaus atveju taip pat sunku būtų kalbėti apie atsivertimą moraline prasme, suvokiamą kaip nuodėmės kelio atsisakymą ir įžengimą į ištikimybės Dievo įsakymams kelią1. Paulius, gimęs žydų šeimoje Kilikijos Tarse, buvo išsiųstas į Jeruzalės fariziejų mokyklą, kad gilintųsi į tėvų tikėjimą. Būdamas fariziejumi, jis turėjo būti tobulu Įstatymo žinovu ir stengtis skrupulingai jo laikytis. Būtent raidiška ištikimybė juridinėms Mozės Įstatymo nuostatoms išskyrė fariziejus iš kitų religinių ar religinių politinių I a. Palestinos sambūrių. Dėl savo įsitikinimų fariziejai buvo artimesni krikščionims negu sadukiejams, kurie neigė tikėjimą angelų buvimu, pomirtiniu gyvenimu, kūnišku prisikėlimu, asmeniniu teismu ar Apvaizda. Būtent fariziejų palikuonys, vėlesnių laikų rabinai, surinko Įstatymo nuostatas į 613 įsakymų rinkinį, kurį detaliai aiškindavo mokyklose ir sinagogose. Tai jie statė „sieną aplink Įstatymą”, kad netyčia nebūtų sulaužytas nė vienas iš šių įsakymų. Paulius, priklausantis grupei, kuri taip akcentavo Įstatymo žinojimą ir žodinę tradiciją, privalėjo uoliai jų laikytis, kad galėtų gyventi nepriekaištingą moralinį gyvenimą. Apie savo uolumą jis yra pasakęs galatams:
Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius (Gal 1,13- 14).
Galima net manyti, kad būtent dėl savo nepaprasto uolumo ir nepriekaištingos moralės jis buvo aukščiausiųjų kunigų išrinktas, kad, gavęs raštus prieš Kristaus išpažinėjus, leistųsi į Damaską. Taigi įvykis prie miesto vartų neturėjo moralinio atsivertimo požymių2.
(d) Pastarųjų dešimtmečių sociologinės studijos atsivertimą apibūdina kaip perėjimą iš vienos bendruomenės į kitą3. Pakeitęs bendruomenę, konvertitas savo praeitį vertina iš tos bendruomenės, kurioje atsidūrė, perspektyvos. Toks atsivertimas yra sąmoningas sprendimas prisijungti prie naujos bendruomenės, visiškai priimant jos struktūrą1. Toks atsivertimo idėjos suvokimas atskleidžia pribloškiantį panašumą į Pauliaus patirtį. Paulius pasitraukė iš fariziejų bendruomenės ir prisijungė prie krikščionių bendruomenės, kuriai priklausė taip pat ir pagonys. Būtent nauja bendruomenė davė jam raktą interpretuoti Damasko įvykius ir tinkamai vertinti savo praeitį. Šį vertinimą Paulius pateikė ir Gal 1 sk. bei Fil 3 sk. Sociologinis atsivertimo apibrėžimas pasirodo esantis naudingas vertinant įvykį prie Damasko, vis dėlto reikia būti atsargiems, kad nesumenkintume įvykusios Pauliaus permainos vien tik iki sociologinių kategorijų.
(e) Biblinė atsivertimo koncepcija paprastai išreiškiama hebrajiškais žodžiais šûb (liet. sugrįžti) ir tešûbâ (liet. sugrįžimas, atsivertimas) bei graikiškomis sąvokomis metanoia (liet. mąstymo pakeitimas, atsivertimas) ir epistrefein (liet. sugrįžti, atsiverti). Vis dėlto nepakanka susitelkti vien į šių terminų vartojimą Biblijoje, tyrinėjant tiesioginį kontekstą. Verta taip pat pažvelgti į tekstus, kuriuose šie terminai nevartojami, tačiau yra pati atsivertimo idėja. Hebrajų Biblijoje kaip klasikinis atsivertimo pavyzdys yra pateikiama Rutos istorija, kuri, būdama moabitė, prigludo prie Izraelio tikėjimo. Moraliniu požiūriu, žodis šûb dažnai vartotas pranašų, raginančių Izraelį atsiversti (plg. Iz 55,7; Jer 4,1). Panašia reikšme Naujajame Testamente yra vartojamas terminas metanoia ir iš jos kylantys žodžiai. Taip atsiversti ragino Jonas Krikštytojas ir Jėzus (plg. Mt 3,4-12; 4,17). Kadangi Pauliaus patirtis prie Damasko negali būti suprantama nei kaip perėjimas iš pagoniškų religijų į Izraelio tikėjimą (kaip Hebrajų Biblijoje Rutos atveju), nei kaip moralinis atsivertimas (kaip pranašų, Jono Krikštytojo ir Jėzaus raginimuose), kai kurie autoriai, užuot kalbėję apie atsivertimą ar pašaukimą, kalba tiesiog apie Pauliaus pasikeitimą (angl. tansformation),2.
Literatūrinė perspektyva
Pirmas Luko pasakojimas (plg. Apd 9,1-19) atitinka įprastą žydų pasakojimų apie antgamtinį Dievo įsikišimą, dažnai susijusį su apreiškimu ar vizija, kurio padarinys neretai yra atsivertimas, schemą3. Čia galima paminėti keletą pasakojimų tiek iš biblinės, tiek ir iš ekstrabiblinės tradicijos.
(a) Legenda apie Heliodorą, užrašyta Antrosios Makabiejų knygos puslapiuose, apie tai, kaip Sirijos karaliaus reikalų tvarkytojas ketino iš Šventyklos lobyno paimti turtus (plg. 3,1-40)1. Kai Heliodoras įžengė į padangtę, jį apgaubė šviesa, o paskui jis buvo parblokštas ant žemės ir jį apgaubė tamsa: „Heliodorui pasirodė tuo pačiu metu ir du jauni vyrai, nepaprastai stiprūs, nuostabiai žvalūs ir prabangiai apsirengę. Atsistoję jam prie šonų, be perstojo jį plakė, ištikdami jį daugeliu smūgių” (3,26). Po tokių išbandymų Heliodoras atsivertė į Izraelio Dievą ir apsisprendė visiems skelbti šventų vietų galybę ir didybę.
(b) Epizodai, susiję su karaliaus Filopatoro Filometoras apsilankymu Jeruzalėje. Valdovas ketino įžengti į pačią padangtę, nuo ko jį atkalbinėjo kunigai ir tikintieji. Nepaisant visų aiškinimų, karaliaus sprendimas buvo nepalenkiamas. Tuo metu, kai Filopatoras įgyvendino savo sumanymą, visa tauta ir vyriausiasis kunigas Simonas meldėsi. Atsakydamas į jų maldas, Dievas
nubaudė tą, kuris aukštino save savo puikybėje ir įžūlume, į visas puses sudrebinęs jį kaip nendrę vėjuje, jog, ištiktas teisingo nuosprendžio, nejudėdamas susmuko ant grindinio paralyžiuotomis galūnėmis ir negalėdamas ištarti nė žodžio (3Mak 1,8 – 2,24)2.
(c) Epizodas, susijęs su Aplonijumi, kuris įžengė į šventąjį iždą, kad jį apiplėštų. Jį lydėjo kareiviai. Kunigai ir tauta melsdamiesi prašė Dievo, kad apsaugotų niekinamą vietą. Tuomet
iš dangaus pasirodė raiti angelai su spindinčiais ginklais, pripildydami juos baimės ir drebėjimo. Vos gyvas suklupęs šventyklos teritorijoje, [skirtoje] įvairios kilmės [žmonėms], Apolonijus iškėlė rankas į dangų ir su ašaromis prašė žydų, kad, melsdamiesi už jį, permaldautų dangišką kariauną (4Mak 4,1-14)3.
(d) Apd 9 sk. literatūrinė schema priartėja prie žydų romano, pavadinto Juozapas ir Asenetė. Merginai vardu Asenetė pasirodo neapsakoma šviesa, jos ištikta mergina parpuola ant žemės, o paslaptingas personažas pradeda su ja kalbėti. Šalia šviesos motyvo ir parpuolimo ant žemės, abiem pasakojimams yra būdingas dvigubas šaukimas vardu, klausimas apie tapatybę, apsireiškiančio asmens atsakymas ir raginimas atsikelti4.
Lukas pasinaudoja žydiška pasakojimo apie atsivertimą schema, atskirdamas jį nuo pašaukimo. Tačiau pats Paulius, pasakodamas apie įvykį prie Damasko, pasinaudoja juo kaip argumentu dėl savo pašaukimo būti apaštalu (plg. Rom 1,1; 1Kor 1,1; Gal 1,1). Keliuose laiškuose pats Paulius prisimena Damasko epizodą (plg. Gal 1,15-17; Fil 3,12, 1Tim 1,12-17). Biblinėje tradicijoje taip pat egzistuoja pasakojimų apie pašaukimą schema. Paprastai ši schema apima tris elementus: (a) išrinkimas su pašaukimo formule ir misijos patikėjimu; (b) pašauktojo abejonės, (c) dieviškos pagalbos užtikrinimas.
Tai, kad pats Paulius įvykį prie Damasko vertina kaip pašaukimą, liudija Gal 1,1-17 fragmentas. Jau laiško įžangoje Paulius prisistato kaip „pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus <…>” (1,1). Iškart po Damasko įvykio Paulius save suvokia jau kaip apaštalą: „nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir tada vėl grįžau į Damaską” (1,17). Dar daugiau – Paulius mano, kad jam apsireiškęs Dievas jį išrinko ir pašaukė dar motinos įsčiose (plg. 1,15). Tai aiški aliuzija į pranašų pašaukimo scenas (plg. Iz 49,1; Jer 1,5)1. Labai dažnai Senojo Testamento pasakojimuose apie pašaukimą yra vadinamasis apreiškiantis pokalbis. Jokūbą Dievas paragino grįžti į tėvynę (plg. Pr 31,11-13) ir keliauti į Egiptą (plg. Pr 46,1-4); Mozei Jahvė pasirodo liepsnojančiame krūme, (plg. Iš 3,1-12). Abiejose apreiškiančiose kalbose figūruoja dvigubas vardo ištarimas: Jokūbai, Jokūbai (plg. Pr 46,2), Moze, Moze (plg. Iš 3,4). Tai visiškai atitinka kreipimąsi: Sauliau, Sauliau (plg. Apd 9,4). Visuose apsireiškimuose taip pat atsiranda prisistatymo forma: Aš esu Dievas (plg. Pr 46,3a; Iš 3,6a). Panašiai yra ir Damasko įvykio atveju: Aš esu Jėzus (plg. Apd 9,5b; 22,8b; 26,15b). Ypač trijų didžiųjų pranašų pašaukimus primena Jėzaus kreipimasis į Paulių trečiame Damasko įvykio aprašyme. Tai atspindi šis tekstų sugretinimas:
Visos paralelės kyla iš pašaukimo scenų. Ezechielio ir Jeremijo atveju – tai pašaukimas būti pranašais; trečiuoju, Izaijo, atveju – tai pašaukimas būti Jahvės tarnu. Kai kurie išskiria du pasakojimų apie pašaukimus atvejus. Pirmasis pasakojimų tipas – Dievo ar Jo pasiuntinio susitikimas su pašauktuoju, kuris išreiškia savo nuogąstavimus, o vėliau gauna Dievo patikinimą, kad Jis padės pagal anksčiaupateiktą schemą (plg. Iš 3,1 – 4,17; Ts 6,1-24; Jer 1,4-10). Antrąjį tipą atspindi Izaijo pašaukimas (plg. Iz 6,1-13): jam patikimą misiją jis priima vizijoje. Atrodo, kad antrasis tipas santykiškai yra artimas įvykiui prie Damasko1.
Apibendrinant diskusiją dėl to, ar įvykis prie Damasko priskirtinas atsivertimo, ar pašaukimo kategorijai, galima teigti, kad Apd 9,1-9 pateikia pasakojimą apie atsivertimą2, tačiau antrojoje pasakojimo dalyje 9,10-19, kurioje atsiranda Ananijas, atsiranda Pauliaus pašaukimo elementas. Apd 22 sk. galima išskirti dvi vizijas: viena – prie Damasko (plg. 6-16 eil.), kita – šventykloje (plg. 17-21 eil.). Pirmoji yra susijusi su atsivertimu, kita – su pašaukimu3. Galiausiai Apd 26 sk. yra atskleistas pašaukimas (plg. 16-18 eil.)4. Į kiekvieną iš šių pasakojimų reikėtų pažvelgti konkrečiame jo kontekste. Pirmojo pasakojimo tikslas – pabrėžti įvykusią Pauliaus permainą, į kitus du pasakojimus reikia žvelgti per santykio judaizmas – krikščionybė prizmę kaip į misijos tarp pagonių pagrindimą5.
Kartu pastebėtina, kad klausimas atsivertimas ar pašaukimas kartais klaidingai susieja šiuolaikinius atsivertimo apibrėžimus su senoviniu Damasko įvykio aprašymu, todėl pats klausimas neretai gali atrodyti dirbtinis. Be to, tokia jo formuluotė sumenkina šio įvykio, kuris buvo ne vien tik atsivertimas arba pašaukimas, bet turėjo ir daugybę kitų teologinių aspektų, žinią6. Todėl kalbant apie šį aprašymą, negalima vartoti tik vieno termino.
Kristofanija ar vizija?
Tarp egzegetų vyksta diskusija, kokios prigimties yra Pauliaus „susitikimas” su prisikėlusiu Kristumi. Sąvoką susitikimas sąmoningai rašome kabutėse, nes pagrindinis klausimas yra būtent apie tai, ar tai buvo tikrąja prasme kristofanija, ar veikiau ekstatinė vizija, o galbūt koks nors kitas reiškinys. Kristofanija – tai toks prisikėlusio Kristaus pasirodymas mokiniams, kad jie gali su Juo kalbėtis, Jį paliesti, valgyti kartu su Juo, gauti pavedimus ir pamokymus. Paprastai kristofanijų aprašymai yra pateikiami evangelijose (plg. Mk 16,9-20; Mt 28,9-10.16-20; Lk 24 sk.; Jn 20-21 sk.). Kristofanijos aprašymas randamas taip pat ir Apd 1,3-9, o apie Prisikėlusiojo pasirodymus daug kartų kalbama Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose. Griežtąja prasme, kristofanija gali būti laikomi prisikėlusio Kristaus pasirodymai nuo prisikėlimo iki pat įžengimo į dangų1. Apie kristofaniją prie Damasko kalba, pavyzdžiui, H. Windischas2. Už viziją pasisako Gnilka3, Léon-Dufouras (nors nurodo Pauliaus pastangą viziją kvalifikuoti kaip kristofaniją)4, Evertsas5.
Pirmiausiai reikėtų išspręsti klausimą, ar pakeliui į Damaską Paulius matė tik šviesą, ar galbūt regėjo ir prisikėlusio Kristaus figūrą. Pagal Apd 22,17-21, Kristaus regėjimas vyko Jeruzalės šventykloje. Apd 9,3 kalbama tik apie ryškią šviesą, o ne apie tiesioginį Kristaus matymą. Kristus leidžiasi atpažįstamas vien iš balso (plg. 4-5 eil.). Tačiau užuomina apie Pauliaus kelionės draugus, kurie „girdėjo balsą, tačiau nieko nematė” (7 eil.), leidžia suprasti, jog vis dėlto Paulius matė Kristaus figūrą. Taip pat ir Ananijas apie Jėzų kalba kaip apie Pauliaus matytą (plg. 17 eil.). Panašiu aidu laiškuose pasikartoja ir Pauliaus užuominos. Todėl reikėtų manyti, kad Paulius matė ne tik šviesą iš dangaus, bet ir patį Kristų.
Savo pašaukimą vykdyti apaštalo misiją Paulius grindžia prisikėlusio Kristaus matymu: „ar aš ne apaštalas? argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus? <…>” (1Kor 9,1). Nors iš tiesų tai buvo „regėjimas”, t. y. ekstatinė vizija, Paulius ją vertina taip pat kaip kristofanijas:
Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man (1Kor 15,3-8).
Ir viename, ir kitame tekste apaštalas vartoja tą patį gr. k. veiksmažodį horaō (liet. matau), kuris yra būdingas pasakojimams apie kristofanijas. 1Kor 9,1 veiksmažodis horaō yra veikiamosios rūšies perfektas: heōraka, o 1Kor 15,8 – neveikiamosios rūšies aoristas: ōfthē, kuris yra būdingas tikėjimo prisikėlimu išpažinimams (plg. Lk 24,34; Apd 13,31). Léon-Dufouras teigia, kad Kristaus pasirodymas Pauliui yra atskira problema1. Vis dėto nekyla abejonių, kad Paulius jį sugretina su kitomis kristofanijomis, nors jos buvo susijusios su prisikėlusio Kristaus kaip istorinio Jėzaus atpažinimu, o juk Paulius istorinio Jėzaus nepažinojo. Vienas iš kristofanijos elementų, šalia Kristaus iniciatyvos pasirodyti ir Jį atpažįstančių mokinių, yra pasiuntinybės perdavimas. Jėzus, kurį mato Paulius, iš tiesų jam patiki misiją, kurią Paulius turi atlikti. Dar vienas argumentas, patvirtinantis, kad įvykį prie Damasko Paulius vertina kitaip negu vėlesnes vizijas, yra tai, jog jis vartoja skirtingas sąvokas: horama (liet. vizija; plg. Apd 16,9-10) ir, be jau minėtų heōraka bei ōfthē, apokalypsai (liet. apreikšti; plg. Gal 1,16)2.
Taigi Luko perteiktas įvykis prie Damasko yra vizija, t. y. ekstatinis išgyvenimas, galbūt panašaus pobūdžio kaip atsimainymas ant Taboro kalno, tačiau Paulius apie jį kalba kaip apie kristofaniją. Ji yra Pauliaus argumentas savo apaštališkai misijai pagrįsti.
Paulius ar Saulius?
Vienas iš dažnai pasikartojančių netikslumų yra įsitikinimas, kad įvykio prie Damasko metu Saulius tapo Pauliumi, t. y. buvo pakeistas jo vardas, kaip tai kartais nutikdavo per kai kuriuos pašaukimus. Sauliaus vardas Apaštalų darbų knygoje pasikartoja 24x (plg. 7,58; 8,1.3; 9,1.43.8.11.17.19.22.24.26/27; 11,25.30; 12,25; 13,1.2.7.9; 22,74.13; 26,145). Kalbant apie būsimą tautų apaštalą, vardas Saulius minimas ne tik iki įvykio prie Damasko scenos aprašymo ir ne vien šitame kontekste. Sunku sutikti su nuomone, kad šis pasikeitimas įvyko vėliau (plg. Apd 13,9). Pauliaus vardas minimas kur kas dažniau. Taigi nėra, kaip kad kai kurie mano, aiškios takoskyros, kada dingsta fariziejus Saulius ir atsiranda krikščionis Paulius. Tarse gimęs Saulius žinomas trimis vardais1. Graikų teritorijose, pavyzdžiui, gimimo vietoje, į jį kreiptasi graikišku Paulos; kai jis buvo Palestinoje ir kalbėjo aramėjiškai, jį vadino Shaul, kai jis atsidūrė Romoje ir kalbėjo lotyniškai, į jį kreiptasi Paulus2. Taigi tautų apaštalo atveju vardas nėra pakeičiamas kitu, kuris atspindėtų jo naująjį pašaukimą.
Vardo pakeitimas Biblijoje siejasi su naujos pasiuntinybės skyrimu. Taip buvo Abromo atveju, kuris tapo Abraomu, ar Simono, kuris tapo Petru. Pauliaus vardas, reiškiantis mažas, smulkus, nenurodo jokios ypatingos apaštalo pasiuntinybės. Manytina, kad būtent šis vardas darė įtaką tokiam Onezyforosui, kuris II a. apokrifiniame kūrinyje Pauliaus ir Teklės darbai apie Paulių rašė: „mažo ūgio, plikas, kreivomis kojomis, suaugusiais antakiais, su didele, raudona ir kiek riesta nosimi <…>”.
Ką matė ir girdėjo Pauliaus palydovai?
Manoma, kad kelyje į Damaską Paulių lydėjo sargybiniai ir Auštosios tarybos pareigūnai3. Neabejotinai tai buvo didesnė žmonių grupė, nes jų tikslas buvo įkalinti krikščionis, nors tikslus žmonių skaičius nežinomas. Trijuose Damasko įvykio aprašymuose esama tam tikrų skirtumų tarp to, ką matė ir girdėjo Pauliaus palydovai. Pasak pirmojo pasakojimo, šie asmenys „girdėjo balsą, tačiau nieko nematė” (Apd 9,7), pasak antrojo – negirdėjo nė balso (plg. Apd 22,9), galiausiai pasak trečiojo – atrodo, kad tik Paulius girdėjo balsą, o šviesa apgaubė visus (plg. Apd 26,13). Egzegezės istorija žino įvairių pasiūlymų, kaip spręsti šiuos regimai apgaulingus neatitikimus.
Jau Jonas Chrizostomas aiškino, kad balsas, kurį girdėjo Pauliaus palydovai, buvo paties Pauliaus, o ne Jėzaus. Taigi iš viso Jėzaus ir Pauliaus pokalbio juos pasiekė tik žodžiai, sakomi būsimo tautų apaštalo1. Tačiau labiau tikėtina, kad Pauliaus palydovai girdėjo tik garsą, bet negalėjo atpažinti konkrečių prisikėlusio Kristus žodžių. Tokią interpretaciją paremia tekto, kurį galima laikyti lygiagrečiu, nagrinėjimas. Po Jėzaus maldos iš dangaus nuskambėjo balsas, kurio įvykio liudytojai negalėjo suprasti:
Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!” Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!” Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus (Jn 12,27-29a).
Taip pat verta pažvelgti į pranašo Danieliaus viziją. Panašiai kaip Pauliaus vizijoje, čia randama šviesos, balso ir parpuolimo ant žemės motyvų. Tačiau Danieliaus atveju viziją patyrė vien jis, o jo palydovus apėmė baimė: „Tik aš, Danielius, mačiau tą regėjimą. Žmonės, buvę su manimi, regėjimo nematė, nors juos apėmė didis klaikas, ir jie bėgo pasislėpti”. (Dan 10,7)2. Tačiau net ir pripažįstant, kad su Pauliumi buvę žmonės matė šviesą, kaip teigiama antrajame (plg. Apd 22,9) ir trečiajame (plg. Apd 26,13) pasakojimuose, tai visiškai neprieštarauja pirmajam pasakojimui, kuriame teigiama, kad nieko nematė (plg. Apd 9,7). Šalia buvę žmonės galėjo būti apgaubti šviesos, bet nebūtinai galėjo matyti pačią Kristaus figūrą. Tačiau ta šviesa nepadarė tokio poveikio kaip Pauliui, kuris prarado regėjimą.
Čia verta prisiminti, kad tarp pirmojo ir trečiojo įvykio prie Damasko aprašymo esama dar vieno skirtumo, kai kurių netgi laikomo prieštaravimu, kai kalbama apie Pauliaus palydovų reakcijas. Pirmajame aprašyme Pauliaus bendrakeleiviai stovėjo be žado (plg. Apd 9,7), o trečiajame – kartu su Pauliumi parpuolė ant žemės (plg. Apd 26,14). Tačiau šis prieštaravimas yra tariamas, nes abiem atvejais tiesiog stengiamasi pabrėžti tai, kad Pauliaus susižavėjimas reginiu buvo toks didelis, kad negalėjo nedaryti įtakos aplinkiniams. Taigi reikia pripažinti, kad skirtumai pateikiant Pauliaus kelionės draugų reakcijas nėra lemiami. Pasakojimo esmė yra sutelkiama į informaciją, kad Pauliaus bendrakeleiviai suvokė Paulių matant viziją, tačiau patys negalėjo joje dalyvauti3.
Išvados
Savo apmąstymą pradėjome prisimindami Caravaggio drobę „Šv. Pauliaus atsivertimas”. Šis italų baroko meistras pagarsėjo pirmiausiai nepaprastu sugebėjimu panaudoti šviesą. Šviesos ir šešėlio, aiškumo ir tamsos žaismas kuria beveik visų jo darbų atmosferą. Šviesa taip pat yra nepaprastai svarbus Pauliaus patirties prie Damasko elementas: pirmiausiai jį apgaubė dangiška šviesa, Kristus jį patikino, kad nuneš šviesą pagonims, o vėliau trims dienoms Saulius buvo panardintas į tamsą. Manytina, kad būtent šviesos motyvas lėmė, kad Pauliaus patirtis prie Damasko tapo Caravaggio nemenku išbandymu.
Apmąstymų tikslas buvo nušviesti Pauliaus patirtį prie Damasko ir bent jau paskatinti kelti klausimus, į kuriuos neretai pateikiami stereotipiniai, bet nebūtinai teisingi atsakymai. Dilema, ar tai buvo atsivertimas, ar pašaukimas, susiaurina Sauliaus tarsiečio patirties perduodamą žiną. Nors abu atsakymai yra pagrįsti, vis dėlto nė vienas iš jų neišsemia išgyvenimo turtingumo. Panašiai ir dilema kristofanija ar vizija negali būti išspręsta kurio nors vieno reiškinio naudai. Nėra abejonių, kad tai buvo ekstatinė vizija, kurią pats Paulius apibūdina kristofanijos kategorijomis, taip pagrįsdamas savo apaštalinę pasiuntinybę. Tačiau ši misija nėra susieta su Sauliaus vardo pakeitimu į Paulių, kaip neretai teigiama. Juk Romos imperijoje diasporos žydai neretai turėdavo du vardus, ir manytina, kad taip buvo ir apaštalo atveju. Galiausiai išsamiau analizuojant atsiskleidžia, kad tariamai prieštaringi Pauliaus kelionės į Damaską aprašymų pasakojimai apie bendrakeleivių reakcijas iš tiesų pasirodo esą vienas kitą papildantys, o ne neigiantys.
Literatūra
Ashton J.F. La religione dell’apostolo Paolo, SB 136, Brescia 2002.
Barrett C.K., A Critical and Exegetical Commentary on the Acts of the Apostles, I, ICC, Edinburgh 1994.
Berger P.L. – Luckmann T., The Social Construction of Reality: A Treatise in the Sociology of Knowledge, Garden City 1968.
Brownrigg R., Wszystkie postacie Nowego Testamentu, Warszawa 2003.
Bruce F.F., The Book of the Acts, NICNT, Grand Rapids 1990.
Burchard C., Der dreizehnte Zeuge. Traditions- und kompositionsgeschichtliche Untersuchungen zu Lukas’ Darstellung der Frühzeit des Paulus, FRLANT 103, Göttingen 1970.
Dietzfelbinger C., Die Berufung des Paulus als Ursprung seiner Teologie, WMANT 58, Neukirchen – Vluyen 1985.
Everts J.M., «Conversion and Call of Paul», iš G.F. Hawthorne – R.P. Martin – D.G. Reid (sud.), Dictionary of Paul and his Letters, Leicester 1993, 156-163.
Gaventa B.R., From Darkness to Light: Aspects of Conversion in the New Testament, Philadelphia 1986.
_______,«Conversion», iš D.N. Freedman (sud.), The Anchor Bible Dictionary, I, New York – London – Toronto – Sydney – Auckland 1992, 1131-1133.
Gnilka J., Paweł z Tarsu. Apostoł i świadek, Kraków 2001.
Granat W., «Ateizm», iš F. Gryglewicz – R. Łukaszyk – Z. Sułowski (sud.), Encyklopedia katolicka, I, Lublin 1985, 1030-1040.
Hirsch E., «Die drei Berichte der Apostelgeschichte über die Bekehrung des Paulus», ZNWKK 28 (1929), 305-312.
Hollander H.W., «De bekering van Paulus», NTT 56 (2002), 27-38.
James W., The Varieties of Religious Experience. A Study in Human Nature, New York 1961.
Kremer J., «Die dreifache Wiedergabe des Damaskuserlebnisses Pauli in der Apostelgeschichte», iš J. Verheyden (sud.), The Unity of Luke-Acts, BETL 142, Leuven 1999, 329-356.
Langkammer H., Apostoł Paweł i jego dzieło, OBT 46, Opole 2001.
Léon-Dufour X., «Chrystofanie», iš X. Léon-Dufour (sud.), Słownik teologii biblijnej, Poznań 19903, 125-130.
Lilly J.L., «The Conversion of St. Paul», CBQ 6 (1944), 180-204.
Ling K., Die Salustradition in der Apostelgeschichte, NTA 9, Münster 1973.
Łach S., Księga Psalmów. Wstęp – przekład z oryginału – komentarz – ekskursy, PŚST VII/2, Poznań 1990.
Mello A., Judaizm, Kraków 2003.
Nock A.D., Conversion. The Old and New in Religion from Alexander the Great to Augustine of Hippo, London 1933.
Orłowski R., Łukaszowy przekaz o powołaniu Pawła. Studium literacko-teologiczne, BB, Wrocław 2008.
Paciorek A., «Wydarzenie pod Damaszkiem w świetle nowotestamentowych wypowiedzi», iš W. Chrostowski (sud.), Mów, Panie, bo słucha sługa Twój, FS, Warszawa 1999, 162-171.
Pani G., «Vocazione di Paulo o conversione? La documentazione della lettera ai Galati e ai Romani», iš L. Padovese (sud.) Atti del II simposio di Tarso su S. Paulo Apostolo, Roma 1994, 73-88.
Rarocy W., Paweł Apostoł. Chronologia życia i pism, Częstochowa 2003.
Reymond S., «Paul sur le chemin de Damas (Ac 9,22 et 26)», NRT 118 (1996), 520-538.
Schnackenburg R., «Metanoia», iš J. Höfer – K. Rahner (sud.), Lexikon für Theologie und Kirche, VII, Freiburg 1962, 356-359.
Stanley D.M., «Paul’s Conversion in Acts. Why the Three Accounts?», CBQ 15 (1953), 327-338.
Stendhal K., Paul Among News and Gentiles, Philadelphia 1976.
Turnau J., «Za co uwielbiam Pawła z Tarsu?», iš J. Turnau (sud.), Paweł Apostoł. Dzieło i myśl, Warszawa 2008, 18-19.
Vangemeren W.A., «Psalms», iš F.E. Gaebelein (sud.), The Expositor’s Bible Commentary with The New International Version of The Holy Bible, V, Grand Rapids 1991, 143?
Weiser A., Die Apostelgeschichte, Gütersloh – Würzburg 1985.
Wilckens U., «Die Bekehrung des Paulus als religionsgeschichtliches Problem», ZThK 56 (1965), 19-43.
Windisch H., «Die Christophanie vor Damascus und ihre religionsgeschichtliche Parallelen», ZNW 31 (1932), 1-23.
Wojciechowski M., Apokryfy z Biblii greckiej. 3 i 4 Księga Machabejska, 3 Księga Ezdrasza oraz Psalm 151 i Modlitwa Manassesa, RSB 8, Warszawa 2001.
Zimmerli W., Ezechiel, I, BKAT 13/1, Neukirchen – Vluyn 1969.
BB Bibliotheca Biblica
BETL Bibliotheca ephemeridum theologicarum lovaniensium
BKAT Biblischer Kommentar: Altes Testament
CBQ Catholic Biblical Quarterly
FRLANT Forschungen zur Religion und Literatur des Alten und Neuen Testaments
ICC International Critical Commentaries: New Testament
LTK Lexicon für Theologie und Kirche
NICNT The New International Commentary on the New Testament
NRT La nouvelle revue théologique
NTA New Testament Abstracts
NTT Nederlands Theologisch Tijdschrift
OBT Opolska Biblioteka Teologiczna
PŚST Pismo Święte Starego Testamentu
RSB Rozprawy i Studia Biblijne
SB Studi Biblici
WMANT Wissenschaftliche Monographien zum Alten und Neuen Testament
ZNWKK Zeitschrift für die neutestamentliche Wissenschaft und die Kunde der älteren Kirche
ZNW Zeitschrift für die neutesamentliche Wissenschaft
————————————–
1) Vroclavo arkivyskupijos (Lenkija) kunigas, Šventojo Rašto daktaras, 1997-2001 studijavo Popiežiškajame Biblijos institute (Roma), 1998-1999 Hebrajų universitete (Jeruzalė), 1998-1999 Jeruzalės Franscaise Biblijos ir archeologijos mokykloje.
2) Plg. «The Conversion», 180-204.
3) Plg. «Die Bekehrung», 19-43.
4) Plg. Paweł Apostoł, 49.
5) Plg. «Wydarzenie», 163.
6) Plg. «Die drei Berichte», 305-312.
7) Plg. «De bekering», 27-38.
8) Plg. Paul Among News, 12-134.
9) Plg. Paweł z Tarsu, 51-62.
10) Plg. Die Berufung, 6-156.
11) Plg. «Vocazione», 50-51.
12) Plg. Łukaszowy przekaz, 109-164.
13) Paweł z Tarsu, 53.
14) Dar prieš kelis dešimtmečius biblistai Damasko įvykį nurodydavo kaip krikščioniškojo atsivertimo modelį. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais atsirado hipotezių, atskleidžiančių jį kaip pašaukimo paradigmą, konkrečiu atveju – Pauliaus pašaukimą būti pagonių apaštalu. Taigi įvykio prie Damasko sienų suvokimas pasikeitė. Atrodo, kad šis įvykis kaip atsivertimas vertintas nuo šv. Augustino, kuris žvelgė į jį per savo patirties prizmę, laikų.
15) Klasikiniu atsivertimo apibrėžimu laikomas A.D. Nocko formuluotė: „the reorientation of the soul of an individual, his deliberate turning from indifference or from an earlier form of piety to another, a turning which implies a consciousness that a great change is involved, that the old was wrong and the new is right” (Conversion, 7).
16) Plačiau apie tai žr. R. Schanckenburg, «Metanoia», 355-357.
17) Tokį atsivertimo apibrėžimą Jamesas pateikė savo knygoje The Varieties; plg. taip pat J.M. Everts, «Conversion», 156.
18) Psalmės tekste pavartotas hebrajų žodis nabal (gr. afrōn, lot. stultus arba inspiens) nereiškia ateisto ar Dievą ignoruojančio asmens, bet yra „bedievio” sinonimas. Išminties tradicijoje kvailas žmogus yra tas, kuris sąmoningai ir agresyviai pabrėžia savo nepriklausomumą nuo Dievo ir Jo įsakymų (plg. Ps 53,1; 74,18.22); plg. W.A. Vangemeren, «Psalms», 143; S. Łach, Księga Psalmów. 140.
19) Tai patvirtina Ignacas Antiochietis (Trallianoie 3,2; PG 5,677) ir Polikarpas (Peri Martyriou 9; PG 5,1036); plg. W. Granat, «Ateizm», 1030.
20) Plg. W. Rakocy, Paweł Apostoł, 51-63. Kai kurie takoskyrą nukelia dar toliau, manydami, kad judaizmo ir krikščionybės išsiskyrimas įvyko „eretikų palaiminimo” – prie jų buvo priskiriami ir Kristaus išpažinėjai – metu. Taip vertinant, Bažnyčios ir sinagogos galėtų būti datuojamas 90 metais, Jamnijos sinodo metu; plg. A. Mello, Judaizm, 152.
21) Tokiam Pauliaus „atsivertimo” suvokimui kategoriškai prieštaravo Stendhalis savo knygoje Paul Among News.
22) Vis dėlto Gnilka pastebi: „<…> kadangi [Paulius] savo persekiojimuose buvo pristatomas kaip jokių skrupulų neturintis žmogus, pasirengęs prievartai ir kankinimams, [jame įvyko] atsivertimas iš bedievo į Dievo garbintoją” (Paweł z Tarsu, 53). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šių užduočių Paulius ėmėsi dėl Įstatymo, taigi neprieštaraudamas savo sąžinei.
23) „Most recent studies of conversion hale taken a sociological approach and defined conversion as a person transferring from one community to another” (J.M. Everts, «Conversion», 160).
24) Plg. P.L. Berger – T. Luckmann, The Social Construction, 144-150.
25) Plg. B.R. Gaventa, «Conversion», 1132.
26) Plačiau apie tai žr. K. Ling, Die Salustradition, 62-78.
27) Plg. J. Kremer, «Die dreifache Wiedergabe», 332.
28) Plg. M. Wojciechowski, Apokryfy z Biblii greckiej, 49-59.
29) Plg. M. Wojciechowski, Apokryfy z Biblii greckiej, 142-144.
30) Plg. C. Burchard, Der dreizehnte Zeuge, 82; R. Orłowski, Łukaszowi przekaz, 62-63.
31) Jau šv. Jeronimas įžvelgė panašumą tarp įvykio prie Damasko ir Jeremijo pašaukimo: „Et Jeremias antequam formaretur in utero et conciperetur In vulva matris suae, notus Deo sanctificatusque perhibetur” (Ad Galatas, PL 26,349-350); plg. A. Paciorek, «Wydarzenie», 164.
32) Plg. W. Zimmerli, Ezechiel, 100.
33) Arba pasakojimą, kuriame yra daugiau pasakojimams apie atsivertimą būdingų elelmentų; plg. R. Orłowski, Łukaszowy przekaz, 49.
34) Plg. A. Weiser, Die Apostelgeschichte, 215-217; D.M. Stanley, «Paul’s Conversion», 327-338.
35) Dėl to egzegetų nuomonės sutampa labiausiai; plg. C.K. Barrett, A critical and exegetical commentary, 442.
36) Plg. J.M. Everts, «Conversion», 159.
37) Egzegezės istorijoje buvo iškeliami ir kitokie pasiūlymai ir dėl Pauliaus patirties, ir dėl paties literatūrinio pasakojimo: C. Hedrickas mano, kad Apd 9 sk. pateikiamas pasakojimas apie išgydymą, kuris kitose pasakojimuose transformuojasi į pasakojimą apie pašaukimą; J.F. Ashton remiasi žydų misticizmo tradicija (plg. La religione, 261-310); Gaventa vadina patirtį „priešininko nugalėjimu” (plg. From Darkness, 66), o S. Reymond „vidiniu išgyvenimu” (plg. «Paul sur lec hemin», 520-538).
38) Plg. X. Léon-Dufour, «Chrystofanie», 128.
39) Plg. «Die Christophanie», 1-23.
40) Plg. Paweł z Tarsu, 53.
41) Plg. «Chrystofanie», 128.
42) Plg. «Conversion», 159.
43) Plg. «Chrystofanie», 128.
44) Apibendrindamas diskusiją tema „vizija ar kristofanija?”, Paciorekas konstatuoja: „Paulius matė Jėzų. Šią viziją jis stato į vieną eilę su tomis vizijomis, kurias matė Petras, Jokūbas ir kiti prisikėlusio Jėzaus liudytojai” («Wydarzenie», 167).
45) 2x.
46) 2x.
47) 2x.
48) Plg. J. Turnau, «Za co uwielbiam Pawła?», 18-19.
49) De facto lenkų kalboje (taip pat ir lietuvių – vert. past.) vartojami du vardai – Saulius ir Paulius, kadangi hebrajų Shaul verčiame Saulius, o graikišką Paulos ir lotynišką Paulus verčiame Paulius. „Tikėtina, kad būdamas Romos piliečiu iš vaikystės buvo vadinamas tiek vienu, tiek kitu vardu, kadangi dvigubi žydų vardai diasporoje buvo įprastas reiškinys” (R. Brownrigg, Wszystkie postacie, 184).
50) Plg. H. Langkammer, Apostoł Paweł, 65.
51) Homilie do Dziejów Apostolskich 47.
52) Plg. F.F. Bruce, The Book of the Acts, 184-185.
53) Plg. A. Paciorek, «Wydarzenie», 171.